Per pietų pertrauką užbėgau į vieną iš prekybos centrų nusipirkti, ko užkąsti, ir kartu prabėgau pro knygų skyrių. Pirmą kartą suvokiau, koks keistas pasirinkimas formuojamas prekybos centruose. Knygas maždaug galima sudėlioti taip: romanai namų šeimininkėms, istorinės knygos II pasaulinio karo arba Lietuvos - Rusijos santykiai tema, knygos vaikams, receptų knygos, savianalizės/ saviugdos knygos. Pastarosioms priskiriu ir "Ko nori merginos", ir "Sandėrio sudarymas", ir "Galvok ir turtėk".

Paskutinioji grupė realiai yra knygos apie tai, ką visi žino, ir nemoka pritaikyti sau. Jei kažkuriems teiginiams nepritariama - tuomet šios knygos tikrai išplės akiratį. Bet jei visi žinom, kad pvz mandagumas, sugebėjimas išklausyti padeda bendrauti ir palaikyti ryšius su kitais žmonėmis, tai knygos apie tai lyg ir nereikalingos..... Kita vertus, juk to, kas prieš akis, dažniausiai ir nerandam.

Tai štai kokia idėja: problema ne nežinojime ką daryti, bet nesuvokime kuo asmeninis elgesys skiriasi nuo norimo rezultato. Pvz. paauglys nesugeba užmegzti santykių su mergina. Iš karto jo paklausčau, kas susitikus daugiau kalba: jis ar ji? Ar po pasimatymo jis daug gali papasakoti apie merginą, apie ką ji kalbėjo, kokius žodžius dažniausiai minėjo, kaip gestikuliavo, kokios spalvos jos akys, kaip (ne)susegti plaukai, koks pakabukas ant kaklo (jei toks buvo). Realiai šie klausimai tik tam, kad sužinoti ar vaikinas buvo atidus detalėms. Visą istoriją galim apversti aukštyn kojom ir vietoj vaikino pasirinkti merginą ir užduoti beveik tokius pačius klausimus (atidumo jokiu būdu nesieju su lytimi)... Jei žmogus net neskiria laiko savo pašnekovui išgirsti, kaip gali tikėtis atsako - kito pasimatymo? draugystės? nuotykio? Čia jau koks kieno tikslas.

Lygiai taip ir versle, ir šeimoje, ir piniguose. Kuo daugiau dėmesio skiri detalėms, kaip galutinio tikslo siekimo žingsniams, tuo greičiau tikslas yra pasiekiamas. Tikrai "neverta gerai daryti to, ko išvis neverta daryti" (W.Buffett), bet tam, kas svarbu, tiesiog, būtina skirti savo laiką ir dėmesį.  Jei noriu užsiimti verslu, bet nesugebu parduoti, kaip galiu tapti verslininku? Jei nesugebu rūpintis kitu ir būti draugu, kaip galiu tikėtis darnios šeimos? Jei išleidžiu viską, ką turiu, kaip galiu tikėtis sąskaitoj turėti milijoną?

Lygiai taip pasiekiami tikslai. Arba sieki nuolatos stebėdamas, ką realiai darai, arba įsivaizduoji, kad viską darai gerai, bet kažkodėl nesigauna. Pažįstamas skundžiasi, kad jam nekeliama alga, aš nesuprantu, kodėl jo neatleidžia... Jei įsivaizduoji esąs labai vertingas, tai dar nereiškia, jog iš tikrųjų toks esi. Kartais šiek tiek verta įsivaizduoti, bet tik tam, kad sau pačiam susikurti darbingą nuotaiką. Kilstelėti sau kartelę kiek aukščiau. Bet šiaip labai naudinga stipriai atsimerkti ir nuoširdžiai įvertinti situaciją: ką darau ir kaip tą pats matau.