Bendrąja prasme patirtis yra gerai. Žmogus mąsto stereotipais, todėl labai daug veiksmų atlieka automatiškai nesusimąstydamas kodėl ir kaip tai daro. Tarkim sutikę pažįstamą žmogų, sveikinamės, nes tai yra įprasta ir nelabai reikalauja paaiškinimo. Jei pažvelgti į profesines sritis, tuomet problemų sprendimas tampa paprastesnis, kai problema yra pasikartojanti ir jau esam su ja nors kartą susidūrę. Todėl ypač didelės įmonės turi įprotį dokumentuoti procesus ir susirašyti kokiais žingsniais, kaip konkrečiai turi būti sprendžiamos atitinkamos problemos. Žmogaus asmeninis sugebėjimas susitvarkyti su gyvenimu taipogi stipriai priklauso nuo jo patirties, kuri gali tapti jo gyvenimo katalizatoriumi arba atvirkščiai žmogų palaušti. Dar yra įgyjama "ne savo kailiu" patirtis, kurią tiesiog galim perimti iš aplinkos, knygų, autoritetų, tobulinimosi kursų... Kalbu apie paprastas, elementarias žinias, kurios padeda spręsti problemas: rasti naują klientą, išlaikyti turimą, aptikti klaidą sistemoje... begalinis sąrašas.

Žmogaus gyvenimo pirmieji laikotarpiai yra labai imlūs informacijai. Aktyvus mokymosi procesas vyksta nuo savo piko kūdikystėje (dažnai nuolatos slopinamo per gyvenimą) iki universiteto baigimo/ nebaigimo. Paskui šis procesas vyksta asmeninės iniciatyvos dėka. Galima teigti, jog mokslai nėra reikalingi. Galima teigti, jog universitetai dėsto ne tai, ką reikia ir ne taip, kaip reikia. Manau, kad geriau taip, negu nieko, bet nesu dėl to tikra. Man atrodo, kad žmogaus gyvenimas yra atsitiktinumų ir valingų pasirinkimų virtinė. Šie pasirinkimai priklauso vienas nuo kito ir įtakoja ateities pasirinkimų ir atsitiktinumų virtines. Atsitiktinumų, galinčių sugriauti žmogaus gyvenimą, galim tik atsitiktinai išvengti arba atsitiktinai mums niekada pavojus ir nekils. Jei žinot, kas yra kombinatorika, suprantat apie ką kalbu. Kiekvienas žmogaus pasirinkimas sukuria aibę naujų pasirinkimų ir kuo aktyvesnis žmogus, tuo daugiau pasirinkimų jis generuoja. Ne veltui sakoma, jog sėkmingieji rezultate dažniausiai yra patys nesėkmingiausi procese. Taip yra todėl, kad tie, kurie pasiekia savo tikslus, dažniausiai būna šimtus kartų nuklydę, suklydę, jiems nepasisekė ar dar kas nutiko. Jie daug kartų bandė, kol pavyko. Tie, kurie net nebandė, neturi nesėkmingų bandymų, atitinkamai neturi ir sėkmingų. Juk išvis nebandė, vadinasi ir bandymų nėra. Jei vis dar nesuprantat, siūlau pasižiūrėti porą filmų: "Dėmesio, durys užsidaro" ir "Bėk, Lola, bėk".

Iš viso to seka, kad norint pasiekti nerealių rezultatų, pačiam reikia būti nerealiam. O kiek tokių pažįstat? Kuris tokiu jaučiatės? O nevilties akimirką, vis dar jaučiatės nerealūs? Jeigu judam geometrine progresija, tuomet reikia didinti daugiklį. Į daugiklį įeina visos žmogaus turimos žinios ir sugebėjimas jas pritaikyti. Žinios pačios savaime neturi vertės. Vertė atsiranda tik jas išnaudojant ir pritaikant. Todėl jei remiamės savo asmenine patirtimi, tai kokia didelė ji bebūtų, atsiras situacija, kurioje bandysim išrasti dviratį. Jei imsim naudoti ir kitų žmonių patirtį ir žinias, tuomet galėsim daugiklį didinti geometrine progresija ir tik pagalvokit kaip tai paveiks mūsų pačių pasiekimus.

Neseniai buvau vakarėlyje, kuriame draugai užmynė: "mes savamoksliai, darom iš patirties" :] Nekritikuoju (žinau, kad kartais paskaitot :D ). Daro jie gerai. Bet galvoju, kaip jie darytų, jei dar ir įgytų naujos patirties iš šono? Ar ne taip padaromi šuoliai?

PS: aš iš Jūsų irgi mokaus ;P

Mačiau gerą filmą apie patirtį, žvilgtelkit. Jei tik yra galimybė, visada verta keisti pasirinkimą (21 arba Black Jack), skanaus :]