Jack Welch suskirsto įmonės darbuotojus į grupes, kurias sudarytų 20, 70 ir 10 procentų visų įmonės darbuotojų. 20 viršutinių darbuotojų procentų yra įmonės žvaigždės, kurios generuoja idėjas, kurios daro sėkmingiausius sandorius. 70 procentų darbuotojų yra kritinė masė, darbo bitelės. Tai žmonės, kurie atlieka absoliučiai didžiąją darbo dalį. Žmonės, kurie dirba juodžiausius, buitiškiausius darbus. Žmonės, kurie daro pardavimus, gamina produktą (teikia paslaugą), aptarnauja vieni kitus (buhalterija, administracija ir t.t.). Ir žinoma, paskutiniai 10 procentų, kuriems turėtų būti suteikta proga tapti 70uko arba 20uko nariais, o jei nepavyksta, šie darbuotojai turi atsisveikinti su įmone. Jei nesusitvarkoma su 10uku, vadinasi nesvarbu kokia puiki motyvacijos sistema bebūtų, ji žlugdo įmonę iš vidaus.

Patys didžiausi priešai ir draugai esame mes patys. Kiekvienas. Jei susimauni, kaltas pats. Jei pasisekė, vadinasi ir vėl kaltas pats. Jei įmonė vadovaudamasi "žmogiškumo principu" leidžia 10ukui augti ir klestėti, vadinasi laikas ruoštis jos merdėjimui.

Apatinis dešimtukas turi daugiausiai pretenzijų dėl netinkamo darbo laiko, darbo vietos sąlygų. Jiems visada per maži atlyginimai ir dažnai tai žmonės, kurie darbe "sėdi valandas". Jie mano, kad pirmiau turi gauti, tik tada jie galvos ar turi duoti ir patys. Kuo ilgiau delsiama kalbėtis su darbuotoju, jog jis neproduktyvus, tuo sunkiau darosi tai padaryti. Vadovas irgi žmogus. Atleidimas net ir pačiam baisiausiam šefui yra nemalonus užsiėmimas, ką jau kalbėti apie atleidžiamo darbuotojo savijautą. Labai retai pavyksta išsiskirti gražiuoju ir jei darbuotojas pats praneša susiradęs naują darbą, tai pats sėkmingiausias atleidimas. Deja, taip būna ne visada. Daug dažnesnė situacija yra pyktis ir ašaros, o po atleidimo - nesibaigianti antireklama įmonei, kuri drįso darbuotoją atleisti. Išties atleidimą gali sąlygoti asmeniniai ryšiai. Tarkim nuolatinis nesutarimas su vadovu, kita vertus, negi Jūs norit savo komandoje turėti žmonių, su kuriai nuolatos baramasi, o ne diskutuojama? Kas nori būti kasdien neteisus tik todėl, kad yra vadovas? Tai ypač nemalonu, jei taip verčia jaustis žmogus, kurio nevertini.

Darbovietė turi suprasti, vadovas turi būti žmogiškas, bet ar vadovas užsiima labdara savo darbuotojams? Ar vadovas yra profsąjungos vadovas? O gal jis valdo verslą? Žmogiškumas yra puiku ir vadovas privalo suvokti, jog darbuotojas taipogi yra žmogus, kuris būna be nuotaikos, neišsimiegojęs, pervargęs, gal serga, gal susipyko su žmona/ vyru. Tiesa, kad problemų turi visi 100 procentų darbuotojų (vadovas taip pat), bet tik 10 procentų problemų turi nuolatos ir su jomis net nebando tvarkytis. Dešimtukas mano, jog su jų asmeninėmis problemomis turi susitvarkyti ir susitaikyti vadovas. Jei negali susitvarkyti, vadinasi turi suprasti ir priimti darbuotoją tokį, koks jis yra - neiniciatyvų, demotyvuojantį aplinkinius ir nepatenkintą gyvenimu. Dešimtukas dažniausiai sako: "Kaip galiu išgyventi iš minimumo? Pabandykit išgyventi patys!". Nepasitenkinimas yra gerai tik tuomet, kai stumia žmogų pirmyn, bet jei tai tėra ginklas išnaudojimui, tuomet prasti popieriai.

Visada reikia pusiausvyros. Liūdesys turi baigtis. Metai iki pensijos yra net 356 dienos, per kurias dar galima spėti daug ką nuveikti. Ir visos kitos istorijos, turi vienokius ar kitokius sprendimo/ susitaikymo variantus. Jei įmonė yra "žmogiška" ir įsijaučia į darbuotojo poreikius ir norus, o šis nemano, jog turi prisidėti prie įmonės tikslų siekimo, tuomet įmonė privalo tapti NE"žmogiška". Kodėl?

Neigiamas elgesys ir požiūris užkrečia. Teigiamas taipogi, tik sekti paskui teigiamą yra sunkiau, nes reikia valios ir pastangų. O eidamas paskui neigiamą pavyzdį, neprivalai stengtis. Pradžioj pradedi pietauti šiek tiek ilgiau. Negi vadovas supyks, kad užtrukai penkiolika minučių ilgiau? Paskui kartu pasiimsi ir porą kolegų? Tada grįžęs dar paskaitysi porą blogų ar naujienos portalų. Tada gal kokią šachmatų (pokerio) partiją online sužaisti... Juk tik pusvalandukas. Štai jau ir be penkių penkios. Juk nepradėsi darbų, vos kelios minutės liko... Ir traukinys pajuda. Šalia kolegos stengias, pluša. Vadovas "žmogiškas" ir stengiasi visais rūpintis, todėl kolegoms atitenka gudručio darbai, mat jis nespėja. Ir pasaka be galo, kol vieną dieną stropusis kolega nueina pasidaryti kavos ir jam šauna geniali mintis: kodėl aš turiu dirbti, jei anas gauna tokį patį atlyginimą nieko nedarydamas? Berods traukinys didina greitį...

Pasakos pabaigoj gaunasi taip, kad nuo apatinio dešimtuko, laiku nesureagavus, užsikrečia kiti darbuotojai. Yra dalis darbuotojų, kuriems tokie "darbavimaisi" ne prie širdies ir jie paliks įmonę. Vadinasi ne tik apatinį dešimtuką, bet ir kritinę 70 procentų masę sudarys jau nebe produktyvūs žmonės, bet tie kurie "sėdi valandas". Žvaigždėms, kurios dar nepaliko skęstančio laivo, tenka arba dar didesnė atsakomybė arba didesnė šlovė. Juk palyginus su masės rezultatais, kurie jau labai žemi, žvaigždžių rezultatai švyti nors realiai jie nebūtinai auga. Kai žvaigždės išeina, jų vietą būtina užpildyti iš savų arba iš išorės. Jei renkamasi iš savų, tuomet ups... Turim armiją neproduktyvių darbuotojų. Pasirinkę iš jų, turim neproduktyvias žvaigždes. Jei renkamės iš išorės, tuomet yra šansas, kad kuriam laikui įmonės rezultatai pagerės. Tik žvaigždės turi savybę - jos nori būti žvaigždėmis. Tam, kad stipriau žibėtum, reikiai būti tamsiame danguje. Taip, rezultatai kuriam laikui kyla. Tačiau tai daugiau žvaigždės CV gražinimas, o ne puikūs rezultatai įmonei. Vadovo darbas pasirūpinti, jog aplink žvaigždę būtų suburta komanda, kuri ne tik atitiktų žvaigdės norus, bet ir įmonės poreikius. T.y. išėjus žvaigždei, komanda turi sugebėti pati suvaldyti situaciją. Bet jei vadovas nesugeba susitvarkyti su savo apatiniu dešimtuku darbuotojų, ar jis imsis vadovauti šitoj vietoj? Ar nebus taip, jog iniciatyva bus perduota žvaigždei, kuri pasidarys kaip jai geriau (kas natūralu ir suprantama)? Kas nutiks, kai žvaigždė pasitrauks į kitą įmonę, galima nuspėti.

Pasaka prasideda nuo labai paprastai išsprendžiamos situacijos. Darbuotojas visada turi žinoti, kaip yra vertinamas. Jei darbuotojas žinos, kokios jo galimybės, kokį jį mato vadovas, ko iš jo tikisi, tuomet abiems pusėms bus tik lengviau. Atleidimas laiku ne tik nėra bausmė darbuotojui, tai žmogiškumo faktorius komandai, kuris neleidžia jai degraduoti. Taip, atleidimas visada nemalonus. Taip, sunku žmogui pasakyti, kad jis nesugeba ir yra nebereikalingas. Bet ar nevertėtų žmogiškumą nukreipti tiems, kurie vertina supratimą ir su kaupu grąžina - prisideda prie rezultatų pasiekimo? Nesvarbu, kokie bus dideli bonusai, jei nebus atsijojami demotyvuojantys dešimt procentų, sistema sužlugdys pati save iš vidaus.

Pagal
Jim Collins. Nuo gero - prie puikaus.
Jack Welch. Winning.